31 spalio, 2025
Emocinis maskavimasis – tylusis perdegimo bendrininkas
Ilonos Vaitiekūnienės įžvalgos iš susitikimo su Kristina Keleriene ir autorės papildantys komentarai
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra jo paties sukurta tikrovė, tačiau dažnai ši tikrovė tampa užmaskuota po emocinėmis „kaukėmis“. Darbe ar kasdienybėje žmonės linkę apsimesti stipresniais nei jaučiasi iš tiesų. Toks nuolatinis vaidinimas nėra drąsa – tai pavojingas įprotis, vedantis prie streso, santykių silpnėjimo ir galiausiai prie perdegimo.
Kristinos įžvalga: Gaila, bet mūsų švietimo sistemoje vis dar nėra emocinio intelekto pamokų, kurios išmokytų dar vaiką sustoti ir sau pareflektuoti, o koks aš šiandien? Kaip jaučiuosi? Ką man sako mano kūnas?
Taip ir užaugame praradę ryšį su savimi, nes nuolat norime būti panašūs į kažką. Ir lėkdami nežmonišku tempu į naujas pareigas, darbus ar karjeros aukštumas, mes nesusimąstome, o kas aš be savo pareigų, vaidmenų ir susikurtų kaukių.
Emocinis maskavimasis yra sąmoningas arba nesąmoningas tikrųjų jausmų, emocijų ar vidinės būsenos slėpimas po socialiai priimtinesnėmis reakcijomis. Tai psichologinis gynybos mechanizmas, padedantis žmogui apsisaugoti nuo pažeidžiamumo, kritikos ar atstūmimo. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip naudinga apsauga, tačiau ilgainiui ji virsta izoliacija, emociniu nuovargiu ir atitolimu tiek nuo kitų, tiek nuo savęs.
Kristinos įžvalga: Noras būti priimtam į grupę ar komandą yra bazinis žmogaus poreikis, todėl dar vaikystėje išmokstame prisitaikyti, kad atitiktume tėvų, brolių ar draugų, mokytojų lūkesčius. O suaugę elgiamės lygiai taip pat ir net nesusimąstome, kodėl paklūstame vadovui ar kolegai, nors ir nesutinkame ar turime kitą nuomonę. Ir tas nuolatinis nesąmoningas noras pritapti galiausiai virsta į nerimą ar pyktį, kuris ir atveda į perdegimą.
Panašu, kad maskavimosi procesas pasireiškia keliais etapais. Pirmiausia žmogus pradeda slėpti tikruosius jausmus ir rodo ne tai, ką iš tiesų jaučia, pavyzdžiui, šypsosi, nors yra liūdnas. Vėliau jis prisitaiko prie kitų lūkesčių, slopindamas savo emocijas tam, kad atitiktų normas. Ilgainiui atsiranda užsisklendimas – žmogus nebesidalija jausmais net su artimiausiais kolegomis ar draugais, nes emocijų slopinimas tampa automatine reakcija. Galiausiai ima ryškėti atsiribojimas – silpnėja ryšys su kolektyvu, o svarbiausia, su pačiu savimi.
Kristinos įžvalga kaip su tuo dirbti: Čia labai svarbus komandos, bendruomenės ar kolektyvo bendravimo, atvirumo ir nuoširdumo lygis. Kiek žmogus lygiaverčiai yra priimamas su visais jo privalumais ir trūkumais. Ar žmogus jaučiasi lygiavertis ir gali išreikšti savo nuomonę, neteisiant ir nevertinant. Jei viso to nėra, slėpimosi po kaukėmis ir savęs bei kitų apgaudinėjimas tampa norma.
Emocinį maskavimąsi lengva atpažinti iš tam tikrų frazių, kurios tampa „melagėmis“. „Ai, viskas gerai“, „Nesijaudink dėl to“, „Kaip ir viskas normaliai“, „Viskas gerai, susitvarkysiu“, „Galėtų būti ir blogiau“, „Aš tik pavargęs“ – šios iš pirmo žvilgsnio nekaltos frazės dažnai slepia tikrą emocinę būseną.
Kristinos įžvalga kaip turėtume elgtis: Atsiminkime save paauglystėje, kai tėvai ar mokytojai norėdavo sužinoti, kaip tu jautiesi, arba kamantinėdavo, kodėl pasielgei vienaip ar kitaip, o tavo vienintelis noras būdavo išnykti arba, kad visi kiti dingtų ir atstotų su savo klausimais. Jau tada su savo atsakymais „Normaliai“ „Ai viskas gerai“ žaidėme profesionalų lygoje. Ir čia yra keli aspektai:
- Mūsų niekas neišmokė duoti jausmams vardus, todėl labai sunku įvardinti, kaip iš tikrųjų jaučiamės. Kiek organizacijose kalbame apie emocinį intelektą?
- Kiek nuoširdžiai klausiantysis nori išgirsti tiesą? Ir ką jis su ta tiesa darys? Ar gebės tinkamai sureaguoti ir, jei reikės, padėti?
Labai dažnai klausimas „Kaip tu?“ yra tik formali bendravimo mandagybė, kuri nereikalauja nuoširdaus atsakymo. Bet, jei iš tiesų atkreiptume dėmesį į patį žmogų, jo kūno kalbą, užmegztume akių kontaktą, atsidurtume kitame bendravimo lygyje.
Statistika rodo, kad problema yra itin aktuali. Lietuvoje apie 35 procentai darbuotojų patiria vidutinę arba didelę profesinio perdegimo riziką. Remiantis šiuo rodikliu, Lietuva patenka tarp trijų aukščiausio lygio perdegimo riziką turinčių šalių kartu su Japonija ir Nyderlandais. Didžiausią riziką patiria nekvalifikuoti darbininkai, kurių emocinę sveikatą silpnina psichologinis smurtas ar nuolatinė grėsmė prarasti darbą. Be to, perdegimo rizikos grupėje itin dažnai atsiduria jaunimas, ypač 20–30 metų amžiaus.
Kristinos įžvalga kodėl vis dar pirmaujame: Ir čia turime bėdą, apie kurią jau minėjau, jog mūsų švietimas vis dar nemato reikalo įtraukti psichologijos pamokas į ugdymo procesą jau nuo 1 klasės. Niekas nepasakoja, kad esminiai dalykai gyvenime yra gebėjimas bendrauti ir sklandžiai komunikuoti. Niekas nemoko, kaip brėžti ribas ir kaip spręsti konfliktus. Nes viso to reikia, atsidūrus darbo rinkoje. Todėl ta jaunoji darbo rinkos grupė yra pati pažeidžiamiausia.
Žmonės linkę apsimesti stipresniais ne tik dėl vidinių nuostatų, kad emocijų rodymas yra silpnumo ženklas. Tam didelę įtaką daro ir kultūriniai lūkesčiai bei organizacijų nesąmoningai sukurtas spaudimas. Taip susiformuoja emocinio išsekimo spiralė, kai augantis stresas sukelia klaidas, o silpnėjantys santykiai dar labiau mažina emocinę atsparą.
Kristinos įžvalga: Vienintelis dalykas, kurio žmonės bijo labiausiai – būti silpni. Nes gamtoje taip yra, kad silpnais atsikratoma. Jie nenaudingi. Todėl žmonės daro viską, kad tik neparodytų savo silpnumo, nes nori būti naudingi ir reikalingi. Tik dažnai nesuvokiama, kokia yra viso to kaina. Pirmiausia kenčia kūnas, netekęs energijos, o kai nėra energijos, nelieka nei motyvacijos, nei apskritai noro ką nors daryti. Iš to išeiti dažniausiai reikia išorinės pagalbos.
Tikras emocinis atsparumas prasideda nuo autentiškumo. Organizacijos turi galimybę kurti psichologiškai saugią aplinką, kurioje žmonės galėtų atvirai dalytis savo jausmais. Didelę reikšmę čia turi vadovų elgesys – lyderiai, rodydami pavyzdį, gali parodyti, kad emocijos yra normalus ir natūralus dalykas. Taip pat svarbu stiprinti emocinį raštingumą, kad darbuotojai gebėtų ne tik atpažinti, bet ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Personalo valdymo specialistai šiame procese tampa pagrindine grandimi, padedančia organizacijai „nulupti kaukes“ ir stiprinti emocinį atsparumą.
Kristinos įžvalga ką dar galime daryti, kad organizacijose emocinis atsparumas didėtų: Ar žinome, kokios spalvos artimiausių kolegų akys? Iš ko suprasime, kad kolega supyko ir kaip reikėtų elgtis kitiems šalia esantiems? O kaip kiekvienas komandos narys išreiškia džiaugsmą ir norėtų atšvęsti sėkmę? Čia yra keli baziniai klausimai, kuriuos turėtume žinoti apie kiekvieną, su kuriuo praleidžiame daugiausia laiko paroje.
Dažnai kolektyve užtenka bent vieno žmogaus, kuris geba kurti atvirą ir gilesnį ryšį su kitais. Tačiau ne visi į tai nori įsitraukti, nes nemato prasmės. Bet net 85 % žmogui prasmės ir laimės jausmo suteikia kiti žmonės, todėl bendravimas ir gebėjimas kurti ryšį yra svarbiausios ateities žmogaus kompetencijos.
Pabaigai verta prisiminti, kad sąmoningai mes naudojame tik apie penkis procentus savo psichinio aktyvumo, o likę devyniasdešimt penki procentai yra įpročiai, nuostatos ir automatinės reakcijos. Būtent todėl emocinis maskavimasis dažnai vyksta nesąmoningai. Tik pripažindami ir įsisąmonindami savo tikruosius jausmus galime kurti sveikesnę, autentiškesnę darbo aplinką.
Kristinos įžvalga: Viskas gali būti labai paprasta, jei tik dėmesingai stebėsime savo kasdieninį gyvenimą. Tai, kas nutinka, yra labai mažai, o kaip į tai reaguojame, nulemia tolesnius žmonių gyvenimo įvykius. Žmonės reaguoja į emocijas, o ne į faktus, todėl gebėjimas jas atpažinti padeda išvengti nesusipratimų bendraujant. Kuo geriau pažįstame save, tuo geriau galime suprasti ir kitus. Bet svarbiausias suvokimas kiekvieno gyvenime turėtų būti ne, ką mes norime dirbti, o kokiu žmogumi norime tapti dirbdami tą darbą?
—-
Už įžvalgas ir be galo įdomų bei naudingą pristatymą apie emocinį maskavimąsi dėkojame Kristinai Kelerienei – SMK bendravimo psichologijos, asmeninės vadybos bei karjeros dėstytojai.
