BLOGAS

15 balandžio, 2020

Psichologinė pagalba darbuotojams: kaip veikti nesuplanuotose situacijose?

Kiekvienas mūsų esame vertas jaustis gerai. Nepaisant, kur būtume ir ką veiktume. Mūsų psichologinė būsena įtakoja įvairias gyvenimo sritis – nuo santykių su aplinkiniais iki darbo rezultatų. Situacija, kurią sukėlė COVID 19 pandemija daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga, kad pavyktų išlaikyti vidinį balansą o kartu ir ramią, pozityvią būseną.

Kviečiame Jus skaityti ekspertų ir praktikų mintis. Tikime, kad kiekvieno jų idėjos gali duoti naudingų įžvalgų Jums asmeniškai ir Jūsų organizacijų iniciatyvoms.

Su psichologe, lektore, „Triple O Consulting“ partnere ir konsultante LAURA RIMKUTE kalbamės apie tai, kodėl kiekvienam svarbu jaustis gerai darbe ir kaip tą būseną išlaikyti netgi kritinėse, neapibrėžtumo pilnose situacijose. 

– Kodėl žmonėms svarbu gerai jaustis darbe?

Turbūt ne paslaptis, kad, būdami geros savijautos, mes ir padarome gerokai daugiau. Esu skaičiusi tyrimų, kurie sako, kad laimingi pardavėjai turi geresnius pardavimo rezultatus nei nelaimingi, o laimingi medikai tiksliau nustato pacientams diagnozes nei nelaimingi. Tai geros savijautos naudos yra abipusės. Organizacijai gerai turėti gerai besijaučiančius darbuotojus, nes jie geriau dirba. O darbuotojams gera savijauta darbe pati iš savęs yra siekiama, darbas tuomet teikia daugiau pasitenkinimo, rezultatai geresni, tuomet ir gyvenimą po darbo paprasčiau turėti laimingą.

– Ar šiuo metu susiklosčiusi situacija ir staigiai pasikeitusios darbo sąlygos turėjo įtakos žmonių savijautai? Jei taip – kas vyksta ir kodėl?

Žmonių reakcijos į pasikeitusią situaciją ir pasikeitusias darbo sąlygas yra labai individualios. Daugumai, kurie nebuvo pratę taip dirbti, teko praeiti visas netekties fazes. Per neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. Asmeniniai skirtumai yra tame, kaip greitai kam pavyko prisitaikyti. Vieni apsiprato labai greitai ir jau pirmos savaitės pabaigoje atsikvėpė su palengvėjimu. Tačiau kitiems šis procesas užtruko ilgiau. Vis dar girdžiu kai kurių komentarus, kad jie jaučia daug pykčio ant aplinkinių, kiti galbūt šiuo metu jaučiasi labai pavargę ir prasčiau nei kada iki šiol. Tad priklauso nuo srities, kurioje žmogus dirba, nuo jo šeimyninės padėties, nuo sąlygų, kurias turi darbui iš namų, ir daugybės kitų veiksnių, kaip darbuotojai šiuo metu jaučiasi.

– Dažnai girdžiu, kad žmonės jaučiasi blogai, nes situacija yra neaiški – juk tai kas vyksta, vyksta pirmą kartą ir niekas nežino, kiek ilgai tęsis ir kaip viskas baigsis? Ar visi žmonės neapibrėžtumo sąlygomis jaučiasi blogai?

Na, į neapibrėžtumą visų smegenys reaguoja vienodai. Nežinomybę mūsų smegenys priima kaip grėsmę, todėl įsijungia mūsų už išlikimą atsakingi mechanizmai. To dėka dažnas mūsų hiperbolizuojame problemas, prisikuriame istorijų, matome baisius scenarijus savo galvose ir nuvertiname savo sugebėjimus su tais sunkumais susitvarkyti. Kaip pavyksta žmogui tvarkytis su tokia būsena – labai individualu. Jautresni žmonės, ypač tie, kurie ir anksčiau buvo linkę daugiau nerimauti, dabar turi didelių sunkumų tvarkantis su nerimu. Kitiems tai galėjo būti etapas, kurį jie gana sklandžiai įveikė ir praėjo, o dabar vėl jaučiasi gerai.

– Ką vadovai/personalo vadovai galėtų daryti, kad padėtų žmonėms susitvarkyti su jų neigiamomis emocijomis, nerimu?

Šiuo metu įvairios paskaitos šia tema, kalbėjimasis apie tai, yra tikrai reikalingi žmonėms. Jei darbuotojas jaučia, kad vadovams rūpi, kaip jie šiuo metu jaučiasi ir gyvena, tai jiems suteikia daugiau pasitikėjimo ir nusiraminimo. Svarbu, kad vadovas palaikytų, klaustų, kaip sekasi, nebijotų kalbėtis apie jausmus ir savijautą, nebūtų susitelkęs vien į rezultatus. Šiuo metu organizacijos gali suteikti žmonėms galimybę tiek konsultuotis su psichologu, tiek duoti daugiau paskatinimo rūpintis pačiam savimi mokant juos įvairių meditacijų ar atsipalaidavimo technikų. Dar kitas būdas padėti – skatinti žmones daugiau sportuoti, organizuoti gyvas treniruotes internetu. Tada kiekvienas turi galimybę pasirinkti sau priimtiniausią streso įveikos formą. Kažkam geriau kasryt prabėgti 5 km, o kažkam į savo kasdieninių ritualų sąrašas įtraukti meditaciją.

– Ne vienam vadovui tenka priimti sprendimus, kurie nėra malonūs nei jam pačiam, nei jo komandos žmonėms – atleidimai, atlyginimų mažinimai, verslo uždarymas. Kaip patys vadovai galėtų padėti sau, kad išlaikytų psichologinį stabilumą ir nesėkmės bei neigiamos informacijos fonas nepalaužtų jų?

Vadovams galioja tie patys patarimai, kuriuos daliname ir kitiems darbuotojams. Fizinis aktyvumas, geras miegas, mažiau socialinių medijų, rutinos laikymasis, meditacija, kvėpavimo pratimai dienos bėgyje, kokybiškas laikas su artimaisiais – visi šie metodai gali padėti vadovui išlaikyti pusiausvyrą šiuo įtemptu ir sunkiu laiku. Vadovams ypač svarbu yra būti švelniems sau, išmokti atjausti save, nebūti perfekcionistais, nekelti sau per griežtų reikalavimų. Susitelkimas į dalykus, kuriuo gali kontroliuoti, ir mokėjimas paleisti to, kas ne jų rankose, irgi smarkiai prisideda prie vadovų savijautos. Tad rūpinimasis savimi šioje situacijoje vadovams yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbus nei rūpinimasis savo darbuotojais.

Psichologo PAULIAUS RAKŠTIKO klausiame, kas yra MINDFULNESS ir kaip jis gali būti naudingas kiekvienam ieškančiam sprendimų išlaikyti vidinę ramybę ir sąmoningumą.

– Kas yra tas Mindfulness ir kuo jis gali būti naudingas kiekvienam šioje neeilinėje situacijoje?

Mindfulness arba tiesiog sąmoningumas mums padeda aiškiau matyti kas vyksta aplink ir mūsų viduje. Panika, karštligiškas apsipirkimas, apsauginių kaukių perpardavinėjimas, nesilaikymas medikų rekomendacijų, sąmokslo teorijų platinimas ir panašūs pavyzdžiai rodo, kad būtent sąmoningumo tokiomis situacijomis stinga labiausiai. Nieko keisto, kad jo trūksta, nes sudėtingomis situacijomis žmogus mobilizuojasi, bet dažnai praranda ir vadinamą sveiką protą. Būtent aiškus situacijos suvokimas mums gali padėti mobilizuotis ne bet kaip (kad tik išgyventi), bet stengiantis išgyventi tuo pačiu padedant kitiems, neprarandant žmogiškumo ir pamatinių vertybių.

– Žinau, kad jau kuris laikas dirbate su organizacijomis, kuriose mokote mindfulness praktikų. Kokius pokyčius pastebite, kai žmonės pradeda praktikoje taikyti tai, ką išmoksta. Kaip jiems sekasi dabar?

Praėjus maždaug dviems savaitėms po karantinio pradžios gavau vienos savo mindfulness grupės dalyvės laišką su pasidžiaugimu, kad ji grupę baigė prieš visą šią situaciją. Ji laiške nuoširdžiai dėkojo ir išreiškė abejonę, kaip jai būtų pavykę išbūti dabar, jei ji nebūtų išmokusi to, ko išmoko. Tad taip dažniausiai ir regiu savo dalyvių pokyčius – jie išmoksta būti kur kas
psichologiškai atsparesni ir lankstesni, kartais tai liečia jų asmenius sunkumus, o kartais išorėje vykstančias negandas.

– Socialiai atsakingi verslai suskubo teikti psichologinę pagalbą savo darbuotojams šiuo kriziniu laikotarpiu. Mindfulness ir psichologinė pagalba yra viena kitą papildantys dalykai, ar tai iš esmės skirtingi dalykai?

Tai labiau panašūs, nei skirtingi dalykai. Kažkam sąmoningumo ugdymo tema tampa saviugdos priemone, kažkam labiau gyvenimo būdu ar bent kokybiškai pagrindines sritis papildančia gyvenimo dalimi. Žinoma, galima į tema žiūrėti ir kaip į gelbėjimosi ratą sunkiuoju laikotarpiu ir taip kai kam nutinka šiuo periodu. Todėl šiuo metu kreipiasi kompanijos dėl užsiėmimų
„online“, nors anksčiau mūsų keliai išsiskyrė. Tai reiškia tik viena – šią temą tiek žmonės, tiek organizacijos atranda skirtingai ir visi savaip suvokia kada ji gali būti naudinga. Aš, žinoma, sąmoningumo ugdymą regiu kaip itin nuoseklų, kantrybės ir valios reikalaujantį procesą, tačiau mielai pritaikau ir ieškau naujų formatų, kaip tai gali būti naudinga tuoj pat, pagal susiklosčiusią
situaciją. Dabar jau patyriau, kad užsiėmimai tikrai gali sėkmingai išmigruoti į virtualią erdvę ir taip sukurti kiek kitokią, bet irgi veiksmingą praktiką.

– Kokią praktiką galėtumėte pasiūlyti mūsų auditorijai, kurios dėka nurimtų nuolatos klausimus dėl nežinomybės keliantis protas ir padėtų daugiau koncentruotis į šiandien dienai svarbiausius darbus?

Pačiame klausime yra puikus atsakymas. Galime kasdien susidarydami darbų sąrašą skelti jį į du stulpelius, kuriuose aiškiai atskiriame kam darome įtaką, o kam nedarome (nors labai norisi). Nepaisant daug kam stringančių darbų (tiek dėl atšauktų darbų, tiek dėl didžiulio jų antplūdžio) galime susitelkti ir susirašyti darbus, kuriuos per šį laikotarpį aš:

– ŽINAU, MOKU kaip daryti.
– KONTROLIUOJU, t.y. jie priklauso tik nuo manęs arba nuo žmonių, kuriais galiu pasitikėti ir palaikyti stabilų santykį.

Nesustoti dirbti, nors ir pakeitus intensyvumą ar formą yra svarbu. Taip pat galime dirbti daugiau darbų, kuriuos tikrai išmanome ir mokame, kuriuos gebame kontroliuoti tiesiogiai. Taip dirbant gali sustiprėti vidinis jausmas, jo visgi mes kažką kontroliuojame nepaisant daugybės aplink vykstančių dalykų, kurių nekontroliuojame. Toks darbų atlikimas stiprins mūsų psichologinį. prisitaikymą, leis lengviau išbūti neapibrėžtume.
Verta priminti sau, kad niekas šiandien iš skaitančiųjų nesugalvojo kirsti Antarktidos dėvint šortus. Kodėl? Akivaizdu. Tačiau kitos mintys, tokios kaip „nieko nekeičiant šiuo laikotarpiu pasiekti užsibrėžtų tikslų“, „nieko neprarandant išlaikyti viską kaip buvo“ visgi į galvą ateina. Priminkime sau, kad šios mintys, tai šortai Antarktidoje – to tiesiog nebūna. Įvardinus šią realybę atsiras daugiau adekvatumo ir mūsų elgesyje bei mintyse.

PRAKTINIAI PAVYZDŽIAI

Labai smagu, kad ne viena organizacija Lietuvoje ėmėsi iniciatyvos ir aktyviai veikia, kad
padėtų savo darbuotojams nepalūžti ir išlaikyti psichologinį stabilumą. Įmonių grupės Ignitis Žmonių ugdymo partnerė RŪTA VARANAUSKIENĖ  ir „Gintarinės vaistinės“ valdybos narys ir įmonėje veikiančio komiteto reaguojančio į COVID19 grėsmes narys MARTYNAS GELŽINIS, dalinasi, ką daro jų organizacijos, kad išlaikytų gerą darbuotojų savijautą ir psichologinę sveikatą savo organizacijose

– Kokie signalai iš darbuotojų paragino priimti sprendimą suteikti jiems galimybę pasinaudoti psichologine pagalba?

Martynas: COVID19 infekcijai mūsų įmonė pradėjo ruoštis gana anksti – nuo pat pirmųjų rimtų signalų Kinijoje. Mes supratome, kad su šia liga teks rimtai susidurti ir Lietuvoje. Įmonėje sudarėme situacijos valdymo komitetą ir  pradėjome ruoštis. Visų pirma tai buvo fizinės apsaugos priemonės: dezinfekavimo skysčiai, kaukės, respiratoriai, pirštinės. Tačiau mums taip pat labai svarbu kaip jaučiasi mūsų kolegos vaistinėse.  Vaistininkai vieni iš pirmųjų sutiko gyventojų panikos priepuolius, turėjo susitvarkyti ir su savo nuogąstavimais, nerimu. Kai aplink daug įtampos ir neapibrėžtumo, labai svarbu nelikti vienam su kylančiais jausmais. Kai šie jausmai kyla darbe, jų nereikia „neštis namo“ . Tai suprasdami  pagalvojome apie psichologinės pagalbos liniją dar prieš sulaukiant signalų iš darbuotojų. Galimybė padaryti daugiau, nei yra tikimasi – yra didelis džiaugsmas.

Rūta: Šiuo laikotarpiu darbuotojai susiduria su vienu didžiausių iššūkių asmenybei – neapibrėžtumu. Neapibrėžtumas vyrauja ne tik sveikatos sistemoje ar darbo rinkoje, tačiau ir žmogaus kasdienybėje bei mintyse. Ignitis grupėje darbas yra sėkmingai perkeltas į elektroninę erdvę, tačiau HR partneriai ir vadovai ne visada žino, kokie šiuo metu sunkumai užklumpa darbuotojus ir jų šeimų gyvenimus. Puikiai suprantame, kad kiekvienas atvejis – unikalus: galbūt vienam darbuotojui didžiausias iššūkis namuose dirbti su 3 mažamečiais vaikais, kitam didžiulį stresą kelia nuolatinis slegiantis informacinis fonas medijoje, trečio darbuotojo šeimoje kyla finansinių sunkumų dėl sustabdyto verslo… Rūpindamiesi darbuotojų emociniu fonu, patiriamu nerimu,
stresu ar konfliktais siūlome emocinę paramą suteikiančią psichologų paslaugą.

– Kaip organizuojate šį procesą? Juk čia ypatingai svarbu kiekvieno besikreipiančio tokios pagalbos konfidencialumas?

Rūta: Turime tik Ignitis grupės darbuotojams skirtą telefono liniją, kuria darbo dienomis keliomis kalbomis konsultuoja psichologai. Siekiant užtikrinti konfidencialumą, pokalbiai yra visiškai anonimiški, specialistai išoriniai, taip pat verta paminėti, jog darbuotojų nėra prašoma identifikuoti savo asmenybę. Turėdami tokius saugiklius tikimės, jog konfidencialumas sukurs didesnį pasitikėjimą ir motyvaciją kreiptis pagalbos.

Martynas: Prie mūsų įmonėms dedikuoto telefono numerio nurodytomis valandomis nuolatos budi specialistai. Paslaugą organizuoja profesionalūs psichologai ir konfidencialumo užtikrinimas yra jiems įprastas dalykas. Įmonė niekaip nesužino nei apie pokalbio turinį, nei apie paslauga pasinaudojusį darbuotoją.

– Ar be psichologų konsultacijų kažkaip kitaip palaikote darbuotojų gerą emocinę būseną ir psichologinę sveikatą (praktikomis, mokymais, pan.)?

Martynas: Pirmoje eilėje tai yra bendravimas. Tokioje situacijoje, kai visus kankina nežinia, apsikeitimas informacija duoda pagrindą po kojomis. Taip sukuriama mūsų mintims saugesnė apčiuopiamesnė  zona. Mėginame informuoti visus įmonės darbuotojus apie susidariusią situaciją. Ligos protrūkio pradžioje būdavo komunikuojama net keletą kartų per dieną. Situacijai aprimus ir visiems pradedant suvokti kas vyksta aplink, informacijos sklaida pasidarė retesnė. Įmonės aukščiausi vadovai skambino vaistininkams teisiogiai, kad išgirstų infromaciją tiesiogiai iš jų lūpų ir greičiau galėtų reaguoti į neapiubrėžtos situacijos keliamus iššūkius.

Rūta: Džiaugiamės, jog darbuotojų ugdymo procesas nesustojo, mokymai perkelti į elektroninę erdvę, vidiniai lektoriai bei išoriniai mokymų tiekėjai seminarus perkelia į įvairias nuotolinės komunikacijos erdves, naujoko diena virto į virtualią naujoko savaitę. Taip pat suaktyvėjo poreikis išmokti naudotis įvairiomis nuotolinio darbo programomis, domimasi kaip interaktyviai vesti virtualius susirinkimus. Kalbant apie komandų darbą, ne tik padaugėjo susirinkimų, tačiau atsirado ir virtualios kavos pertraukėlės, komandų pokalbių grupės, kuriose diskutuojama kaip sekasi dirbti su vaikais, augintiniais, ką skanaus darbuotojai gamina namuose ir t.t. Natūralu, jog visiems šiomis dienomis trūksta paprasto žmogiškojo ryšio, o darbuotojai tikrai nestokoja
išradingumo, kaip tą kontaktą sukurti nuotoliniu būdu.

– Kokį rezultatą arba darbuotojų reakciją jau spėjote pamatyti? Kodėl tai turėtų būti aktualu kiekvienai organizacijai?

Rūta: Emocinės paramos linija veikia tik savaitę, tad reprezentatyvius rezultatus pateikti dar ankstoka.Psichologinė pagalba gali padėti išlaikyti vidinę ramybę, susidėlioti mintis, prioritetus, išmokti filtruoti informaciją, valdyti konfliktus ir ieškoti jų priežasčių. Kiekvieno darbdavio tikslas turėtų būti, jog darbuotojas savo darbe jaustųsi gerai – būtų išgirstas, suprastas, o jo poreikiai atliepti. Kaip alternatyvą psichologinei pagalbai darbdavys galėtų pasiūlyti empatišką darbuotoją kaip kontaktinį asmenį, į kurį kolegos kreiptųsi esant sunkumams, kuris bus pasirengęs padėti. Kartais vien žinojimas, jog bus, kas manęs išklauso, suteikia emocinio stabilumo.

Martynas: Man susidarė įspūdis, kad visi pradėjome bendrauti atviriau. Atviriau sakome ne vien teigiamus dalykus, bet ir neigiamus. Atvirumas sąlygoja greitesnę reakciją, problemos išryškėja greičiau, bet  tuo pat metu atsirado gebėjimas į jas pažiūrėti racionaliai. Ir tikrai aišku, kad apie save ir aplinkinius per karantino mėnesį galima sužinoti gerokai daugiau, nei per metų metus „taikos metu“. Buvo nauja tai, kad supratome, kiek esami vieni kitiems svarbūs savo kolektyve ne deklaratyviai, o giliai ir iš širdies. Dar kartą įsitikinome galime būti tvirti kaip kumštis – o tai didelė vertybė.