30 sausio, 2024

Psichologinio pasirengimo svarba HR specialisto karjeroje

“Didžiausia mano aistra – žmogaus augimas. Tą supratau dar psichologijos studijų metu ir šiandien labai džiaugiuosi, kad savo karjeroje realizuoju save, o tuo pačiu prisidedu ir prie kitų žmonių bei organizacijų tobulėjimo ir augimo” – sako mūsų naujoji kolegė Dovilė Bimbirytė.

Šiltas ir atviras pokalbis apie karjeros kelią, asmeninį ir profesinį augimą, pokyčius ir nuolatinį įdomesnio ir laimingesnio gyvenimo kūrimą. Neriam!

Dovile, kokia Tavo istorija HR ir ne tik srityse ir kodėl pasirinkai būtent šį kelią?

Dabar, kai galvoju, kaip prasidėjo mano HR karjeros kelias, matau, kad viskas gavosi ganėtinai organiškai. Kaip, matyt, daugelis jaunų žmonių, taip ir aš, studijų laikotarpiu dirbau įvairius studentiškus darbus. Puikiai atsimenu, kad jau tuomet man rūpėjo ne tik gerai atlikti savo darbą, bet kreipiau dėmesį ir į platesnius dalykus – kaip bendrai vyksta darbas, kaip paskirstytos užduotys, kaip komunikuojama tarpusavyje, kaip žmonės jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduriama, kaip jos sprendžiamos ir t.t. O tai matyt lėmė, kad visuomet turėjau perfekcionizmo gyslelę: norėdavau, kad viskas vyktų gerai, sklandžiai, procesai būtų tvarkingi, efektyvūs, kad žmonės gerai jaustųsi ir man pačiai būtų faina aplinkoje, kurioje praleidžiu daug laiko. Tai sąlygojo tokį problemų ieškotojo ir sprendėjo mentalitetą. Kas mano nuomone ir šiandien yra labai svarbu geram personalo specialistui – aiškiai matyti problemas, jas įvardinti ir drąsiai jas spręsti.

Vedama vidinės ugnies ir užsispyrimo, jau dirbant tokiose rolėse kaip pardavėja, administratorė ar tiesiog padavėja, visuomet rodžiau iniciatyvą atnešti daugiau naudos, matyt taip ir pastebėjo mane. To pasekoje vienoje iš įmonių, kurioje tuo metu dirbau tiesiog asistente, atsirado personalo specialisto pozicija, kurioje mane matė ir tuometiniai kolegos, ir aš pati supratau, kad va, pagaliau legaliai galėsiu spręsti tas įvairiais problemas ir gerinti dalykus, tai bandau.

Taip viskas įgavo pagreitį, po truputį gilinausi į vis daugiau personalo sričių ir vieną dieną supratau, kad noriu pasiekti personalo vadovės poziciją. Būtent šis konkretus tikslas skatino augti ir kaip žmogui, ir plėsti profesines žinias personalo srityje kaip specialistei. Galų gale tą tikslą pasiekiau ir labai džiaugiuosi, kad dirbau tikrai stipriose organizacijose, išbandžiau savo jėgas ir, tikiu, sukūriau daug pridėtinės vertės.

Vieną dieną tiesiog supratau, kad man pozicijos pavadinimas nebėra esmė, tiesiog norisi tomis turimomis žiniomis dalintis plačiau ir ne tik vienoje įmonėje. Norėjosi naujovių, šviežio oro gūsio… Savarankiškai pradėjau kurtis laisvai samdomo darbuotojo karjerą. Mano kompetencijų krepšelį papildė dar ir koučingas – dirbau ir su individualiais asmenimis. Kalbant apie personalo sritį – ir toliau joje darbuojuosi, stiprinu save, savo žinias ir siekiu padėti kuo daugiau įmonių, kurioms tų personalo valdymo žinių labai trūksta ir reikia. Tik dabar dirbu kaip išorės konsultantė.

Kaip manai, kokios kompetencijos ir įgūdžiai bei jų ugdymas yra svarbus norint būti geru, sėkmingu HR specialistu?

Galėtume bendrai įvardinti tam tikras savybes, kurios būtų svarbios matyt kiekvienam HR specialistui, kaip komunikaciniai įgūdžiai, empatija, organizaciniai gebėjimai ir t.t. Ir daugelis su tuo sąrašu sutiktų. Bet manau labai svarbu yra individualus atvejis. Jei norima pasiekti tikrai gerų rezultatų, sėkmingai augti ir tapti tikru profesionalu, o tuo pačiu dar ir mėgautis savo darbu, reikalingas gilesnis pasižiūrėjimas. Tai svarbu dar ir dėl to, kad paskutiniais metais, itin sustiprėjus personalo specialistų vaidmeniui organizacijų valdyme ir vystymesi, lūkesčiai jiems tik didėja. Šalia to, įvairūs tyrimai vardina kiek daug papildomų žinių šiandien turi turėti personalo specialistai, kurios, žiūrėk, jau ir išeina iš įprasto HR specialisto žinių krepšelio. Plius, vyksta nuolatinė technologijų pažanga, globalizacija, sparčiai kinta aplinka ir darbo rinkos kontekstas, taigi iššūkių prisitaikyti, turėti visas reikalingas žinias ir pasirengimą, bei kurti pridėtinę vertę yra tikrai daug. Manau, dėl to ir svarbu kaip įmanoma konkrečiau įsivardinti ko siekiame, kur nori “nueiti” konkretus žmogus – tai ir padės aiškiau įsivardinti reikalingą žinių krepšelį.

Žingsniai

Atsakyti į klausimą, o ko konkrečiai siekiame? 

Ar žmogus žino kokioje srityje jis nori specializuotis? Pavyzdžiui, ar jį domina atrankų tema, ar, galbūt, jis nori būti personalo valdymo procesų įmonės viduje žinovas? O gal darbdavio įvaizdžio specialistas. Ar norima dirbti specialistu ar eiti vadovo keliu? Jau vien atsakius į šiuos keletą klausimų, matome, kokios savybės ir žinios bus reikalingos. Toliau, jei jau dirbama konkrečioje organizacijoje, pasižiūrėti į tai, kokios galimybės yra būtent toje organizacijoje. Kokie įmonės tikslai ir lūkesčiai personalo specialistui būtent toje kultūroje?

Aiškiai įsivardinus tikslą, kaip navigacijoje, galima nustatyti galutinės stotelės tašką.

Prieš akis matome visą maršrutą, kuris veda būtent į galutinį tikslą. Šio kelio pradžioje dvi svarbios dalys – profesinė ir vidinė parengtis. Profesinė parengtis, tai yra konkrečios profesinės žinios reikalingos būtent toje srityje. Pavyzdžiui, dirbant atrankų specialistu reikalinga išmanyti apie atrankos procesus, kandidatų vertinimą, įrankius, su kuriais dirbti, išmanyti rinką ir t.t. O kita dalis, į kurią galbūt ir būna pasižiūrima rečiau, tai vidinė žmogaus parengtis, kitaip dar sakant žmogaus psichologinis pasirengimas. Gali apimti žmogaus asmeninį išsivystymą, savęs pažinimą, emocinę būseną, gebėjimą valdyti savo jausmus. Tai pavyzdžiui baimės, nepasitikėjimas savimi. Pvz. HR specialistas gali labai puikiai išmanyti sukurtą naują personalo sistemą, kuo ji naudinga, kokius rezultatus atneštų pokytis ją įdiegus ir t.t. Bet jei jį kamuoja baimė kalbėti viešai, nepasitikėjimas savimi, o reikia eiti tą sistemą pristatyti valdybai, kuri dar pateiks daug klausimų, o gal dar ir ant scenos prieš visą organizaciją, na tai gali labai smarkiai įtakoti jo gebėjimą tą padaryti gerai ir pasiekti savo tikslus.

Įvardinti kokios profesinės žinios ir vidinė žmogaus parengtis reikalinga būti sėkmingu įsivardintoje pozicijoje. O visa tai įsivardinus įsivertinti tame save ir tuomet jau galima matyti, kurioje stotelėje reikės “sustoti užsipilti degalų”.

Minėjai, kad į vidinę žmogaus parengti pasižiūrima rečiau. O kiek ji iš tikrųjų svarbi HR specialistams ir kodėl?

Vidinė parengtis bendrai svarbi visiems, nepaisant kokioje srityje dirbama. Bet personalo specialistams ji ypač svarbi. Kalbame apie žmones, kurie daug dirba su kitais žmonėmis, smarkiai įtakoja įvairius organizacinius procesus, apskritai kiekvieną dieną susiduria su daug problemų. Personalo specialistai ugdo kitus specialistus, padėdami jiems spręsti jų sunkumus, dirba su vadovais jų kelyje tampant geresniais lyderiais, padeda kitiems įvardinti jų stiprybes, silpnybes. Kurdami įvairius personalo valdymo procesus, priimdami tam tikrus sprendimus sąlygoja ir kultūros vystymąsi. Tai stiprią įtaką aplinkai turinti profesija.

Sutinku, jog reikia turėti daug profesinių žinių, bet jei žmogus turi kažkokių vidinių baimių, problemų su saviverte, nepasitiki savimi, dar šalia kažkokie klaidingi įsitikinimai veikia, tai labai sudėtinga sėkmingai darbuotis bei jaustis gerai, ir tai gali neigiamai veikti aplinką. Tokiam žmogui gali būti sunku objektyviai vertinti aplinką ir kitus žmones, kas be galo svarbu HR specialistams. Taip pat nešališkai priimti sprendimus, teisinga linkme nukreipti kitus, efektyviai dirbti su aukšto lygio vadovais ir t.t. Kas labai svarbu, tai pačiam jaustis tame, ką darai, gerai.

Puikiai atsimenu savo pavyzdį, kai pirmą kartą pati tapau vadove. Tuo metu darbavausi su tikrai stipria mentore, daug pasiekusia Lietuvoje personalo srityje. Aš jai šimtus klausimų beriu, kaip čia sustatyti personalo strategiją, kaip čia komandą valdyti, kultūrą kurti, kokias knygas man griebti skaityti, į kokius mokymus eiti. O ji man po kelių sesijų sako: Dovile, viskas gerai, tęsk, ką darai, bet turi su savo vidine parengtim dar padirbėti, su savo vidiniais dalykais, gal verta ir pas psichologą nueiti, jei pačiai nepavyksta, nes tiesiog be to gali būti labai sunku.

Dabar juokinga atsiminti, o tuomet keistai man nuskambėjo, ką man čia siūlo, na bet taip ir padariau. Ir šiandien jai esu už tą nukreipimą be galo dėkinga. Energiją ir laiką, investuojamą į savo pačios augimą, paskirsčiau į dvi dalis: dalį laiko skyriau profesinių žinių kaupimui, dalį – savo vidiniam augimui. Lankiausi pas psichologą, skaičiau knygas ne tik apie personalo valdymą, išsisprendžiau visokias vidines baimes, paaugo savivertė, tapau žymiai “tvirtesnė”. To pasekoje smarkiai pradėjau “kilti į viršų”: pagerėjo mano atliekamo darbo kokybė ir pačios savijauta, sustiprėjo gebėjimas dirbti su kitais žmonėmis, tiek dirbant su savo komandos nariais, padedant augti ir dirbti jiems, tiek su kitais vadovais. Eidama tokiu keliu, pati dar geriau supratau kaip veikia žmogaus psichologija, kas dar labiau padėjo suprasti kaip veikia personalo valdymas bendrai ir taikyti geresnius sprendimus.

Nenoriu pasakyti, kad visiems dabar būtina pirmiausia eiti pas psichologą, juk kiekvienas žmogus skirtingas, bet noriu pabrėžti tai, kad svarbu atsisukti į savo vidų ir įsivertinti, o kaip tvirtai, gerai jaučiuosi kaip žmogus?

Šiandien pati mentoriauju kitiems personalo specialistams, dirbu su personalo vadovais, ir girdžiu, kad dažnai įvardijami iššūkiai yra ne vien apie konkrečių profesinių žinių trūkumą, o ir vidinius paties žmogaus barjerus. Kartais tik sudėtinga žmonėms patiems savyje tai pastebėti. Į koučingo sesijas irgi ateina įvairūs vadovai, tie patys personalo specialistai, atsineša konkrečius klausimus apie karjerą ir tikisi, kad tiesiog prieis lengvą greitą atsakymą ką daryti, ar gaus informacijos apie tai, į kokius čia dar mokymus nueiti, kokį testą pasidaryti. O sesijų metų prieiname prie to, kad pas žmogų kažkoks vidinis įsitikinimas trukdo judėti į priekį. Tuomet dar kokias penkias sesijas kalbame apie žmogaus vidinius iššūkius, juo išsprendžiame ir tik tada galime judėti prie konkrečių klausimų apie karjerą, imtis kažkokių veiksmų. Nustemba tie žmonės, bet čia normalu, mums tikrai lengviau būtų atsiverti knygą paskaityti kaip būti geru vadovu, nei atsisukti į save ir skirti daug laiko darbui su savimi pačiu.

Pabaigai

Aš labai tikiu, kad negali kažkaip savęs “išskaidyti”, kažkokią savo dalį palikti namuose, kažkokią neštis į darbą. Tai, koks esi sėkmingas žmogus, sėkmingas specialistas priklauso nuo viso “tavo paketo”. Dėl to, jei nori augimo, reikalinga atsisukti į visas savo dalis – į savo vidinius gebėjimus taip pat. O vidinė parengtis iš esmės yra apie žmogaus sąmoningumą ir jo ugdymą. Kuo pas žmogų to sąmoningumo daugiau, tuo lengviau suprasti save, suvokti savo stiprybes, silpnybes, įsivertinti aplinką ir veikti su lengvumu.